VARĖNOS RAJONO SAVIVALDYBĖ
2019 m. rugpjūčio 24 d.
 
bck
2019 rugpjūtis
fow
P
A
T
K
P
Š
S
29
30
31
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
1
Renginys
Posėdis
Sportas
Komitetas
Taryba
Kinas
 
s
Netrukus pradės veikti nauja Varėnos rajono savivaldybės interneto svetainė! Išbandykite!

Lietuvių kalbos įdomybės

 

Kuo įdomus lietuvių kalbos žodžių lobynas?

 

Lietuvių kalbos istorija liudija, kad įvairiais laikais mūsų šviesuoliai tyrinėjo lietuvių kalbą, rinko lietuviškus žodžius ir dėjo į žodynus. Žodingumu mūsų gimtoji kalba primena lietuviškos gamtos įvairovę. Turime daug žodžių visiems gyvenimo atvejams, visiems pasaulio reiškiniams nusakyti ir aprašyti. Žodžių gausa parodo kalbos turtingumą, vaizdingumą. Kuo įdomus mūsų kalbos žodžių lobynas?

 

Pirmasis lietuvių kabos žodynas išleistas apie 1620 m. Vilniuje. Tai trikalbis (lenkų-lotynų-lietuvių) žodynas, kurį parengė Konstantinas Sirvydas. Vienintelis išlikęs egzempliorius saugomas Maskvoje.

 

Dvidešimties tomų „Lietuvių kalbos žodynas" - vienas iš didžiausių leksikografinių darbų pasaulyje. Tokio žodyno išleidimas yra kiekvienos tautos svajonė ir kartu tam tikras tos tautos ne tik kalbos mokslo, bet ir apskritai kultūros rodiklis. „Maža tauta su dideliu žodynu" - dažnai sakomi poeto Vytauto Mačernio žodžiai kalbant apie didįjį žodyną.

 

1941 m. išleistas pirmasis didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno" tomas, paskutinis 20 tomas išleistas 2002 m.

Žodynas rengtas 100 metų. Jo rengimo pradžia laikytina 1902 m.: tada kalbininkas Kazimieras Būga pradėjo tvarkyti savo žodžių rinkinius, rašyti žodžius į atskiras korteles, davusias pradžią dabartinei „Lietuvių kalbos žodyno" kartotekai, kuri saugoma Lietuvių kalbos institute.

Žodyną sudaro 20 tomų, 22 tūkst. puslapių, 0,5 mln. leksikografinių straipsnių, parengtas naudojantis 4,5 mln. vienetų kartoteka.

Žodynas apima lietuvių kalbos raštų leksiką nuo 1547 iki 2001 m. ir gyvosios kalbos (tarmių) leksiką, renkamą nuo 1902 m. Prie šio žodyno dirbo kelios kalbininkų kartos, per 70 žodynininkų.

● Šiuo metu jau yra žodyno elektroninis variantas. Ieškokite šio žodyno internete http://www.lkz.lt.

Besidomintiems, kuris žodis turi daugiausia reikšmių, dažniausiai buvo nurodomas veiksmažodis leisti. Žodis leisti turi net 94 reikšmes. Žodyne jo išskirta dešimt reikšminių grupių su apibendrintais kiekvienos grupės aiškinimais, o kiekvienoje grupėje pateikiama nuo kelių iki keliolikos reikšmių.

Žodynininkė S. Kėzytė teigia, kad Lietuvių kalbos žodyne" iš daiktavardžių dėl medžiagos gausumo čempionu reikia pripažinti žodį širdis, kuriam žodyne skirti 47 puslapiai. Čia pateikiamos 23 reikšmės su daugybe reikšmių atspalvių.

Kalbininko A. Piročkino teigimu, apskaičiuojama, kad visuose didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno" tomuose galį būti veiksmažodžio eiti sinonimų apie 3 900, o vaikščioti apie 1 400. Matyt, lietuviai nuo senų laikų daug kur ėję ir vaikščioję, buvę ir pastabūs bei išradingi šiuos veiksmus įvairiausiai vaizdingai pavadinti. Kai eina lėtai, tai bindzina, kėblina, kiūtina, styrina, vėžlina..., sparčiai: drožia, mauna, neria, skuta ir pan. Iš tiesų mūsų veiksmažodžiai su visais savo priešdėliais gali turėti aibes įvairių reikšmių. Tai taip pat kalbos turtingumo požymis.

Itin saviti lietuvių kalbos žodžiai - ištiktukai, pvz.: cinkt, čiūžt, blinkt, bumbt, pykšt, pokšt ir kt. J. Jablonskis yra sakęs, kad jų lietuvių kalboje yra devynios galybės.

 

Skambumo ir vaizdingumo mūsų kalbai suteikia deminutyvai. Kalbininkai teigia, kad lietuvių kalba turinti 78 priesagas, su kuriomis maloniniai-mažybiniai žodžiai gali būti sudaromi, tačiau bendrinei kalbai tokių priesagų priskiriama tik 16. Daugiausia ir įvairiausių tų deminutyvų lietuvių kalboje aptinkama su žodžiais mama, motė, pvz.: mamelė, mamulė, mamytė, močiutė, mamytužėlė...

 

Ilgiausias lietuvių kalbos žodis - nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems.

Dažniausiai kalboje vartojamas jungtukas ir, antroje vietoje - įvardis jis, trečioje vietoje - veiksmažodis būti ir įvardis tas.

Dažniausiai kalboje vartojamas žodis (daiktavardis) Lietuva.

 

Yra žodžių, kuriuos skaitant iš kairės į dešinę ar iš dešinės į kairę, jų reikšmės visai nepasikeistų.  Perskaitykite Ada, Sabas, sūnūs, ėmė, ėdė.

Pamėginkite iš galo atidžiai perskaityti šį sakinį: Sėdėk užu kėdės.

 

Keletas priežodžių iš tautosakos lobyno apie kalbą ir žodžius: „Kokia galva, tokia ir kalba", „Jo kalbos ir į vežimą nesukrausi", „Nuo žmonių kalbų ir po puodu nepasislėpsi", „Piktas žodis vėju per pasaulį lekia", „Žengi žingsnį ir žiūrėk, sakai žodį ir galvok", „Žodis toli eina ir vis didėja", „Žodis išeina pėsčias, sugrįžta raitas",  „Žodis skriaudžia, žodis ir glaudžia".

 

Parengė Bendrojo skyriaus vyriausioji specialistė (kalbos tvarkytoja) Genė Palevičienė


Iš vardų ir pavardžių istorijos

 

Senovėje lietuviai buvo vadinami tik vardais. Tai rodo dar iki Lietuvos krikšto rašyti dokumentai. Dabartiniai lietuvių vardai yra trejopos kilmės: lietuviškos kilmės (senieji ir vėlesnieji), krikščioniškieji, naujieji skolintiniai vardai iš įvairiausių pasaulio kalbų.

 

Pavardė yra paveldimas iš kartos į kartą antrasis asmenvardžio dėmuo. Pats žodis „pavardė" rodo, kad pavardės atsirado vėliau nei vardai. Lietuvių pavardžių užuomazgų aptinkama jau XII-XIV amžiuje. Jau po krikšto gautas krikščioniškas vardas buvo vartojamas kartu su buvusiu pagonišku vardu, kuris vėliau dažnai tapdavo lietuvio pavarde, kaip antai: Vladislovas Jogaila, Aleksandras Vytautas ir pan. Jau XV amžiaus pabaigos dokumentuose aiškiai ima vyrauti dvinaris lietuvių įvardijimas. Lietuvių pavardžių susidarymas pasibaigė XVIII amžiuje, o XIX amžiuje visos jos įgijo juridinį statusą.

Lietuvių pavardės, kaip ir vardai, yra lietuviškos ir nelietuviškos (slaviškos, germaniškos) kilmės.

Pagal lietuvės moters pavardę galima „nustatyti" jos šeiminę padėtį! Ištekėjusios moterys paprastai renkasi vyro pavardę, prie kurios pridedama priesaga -ienė: Butkuvienė, Kubilienė, Kazlauskienė, Jonaitienė. Netekėjusių merginų pavardžių priesagos įvairuoja priklausomai nuo tėvo pavardės galūnės: Butkus - Butkutė, Kubilius - Kubiliūtė, Kazlauskas - Kazlauskaitė, Jonaitis - Jonaitytė. Dabar galima pridėti ir galūnę -ė: Grigėnė, Saulėnė, Sadauskė.

 

Populiariausi 1940-1990 m. gimusiųjų vardai: Jonas, Antanas, Vytautas ir Irena, Lina, Danutė.

 

 Populiariausi 2006-2010 m. gimusiųjų vardai: Matas, Lukas, Nojus ir Kamilė, Gabrielė, Gabija.

 

Dažniausių Lietuvos pavardžių penketukas yra Kazláuskas, Petráuskas, Stankẽvičius, Jankáuskas ir Žukáuskas.

 

„Apie pusės milijono Vokietijos gyventojų pavardės yra lietuvių kilmės. [...] Dažniausios lietuviškos kilmės pavardės Vokietijoje yra Naujoks (Naujokas, 1432), Kallweit (Kalvaitis, 915), Rudat (Rudaitis, 751), Petereit (Petraitis, 742), ir Schneidereit ( Šneideraitis, 741)" - teigia Vokietijoje esančios Baltų studijų draugijos pirmininkė, Humboldtų universiteto habilituota daktarė, XVII tarptautinės Vilniaus knygų mugės viešnia K. Šiler (Christiane Schiller).

 

Ar žinote, kad Londono teatras pavadintas lietuvišku asmenvardžiu ir vadinamas Džono Gelgudo teatru. Kodėl? Šį teatrą 1938 m. įsteigė Džonas Gelgudas (1904-2000), vienas žymiausių visų laikų anglų aktorius. Anglijos karalienė 1953 m. už nuopelnus teatrui jam suteikė riterio titulą. Šio aktoriaus senelis buvo lietuvis, 1831 metų sukilimo dalyvis, pabėgęs iš Lietuvos ir apsigyvenęs Anglijoje.

 

 

                             Parengė Bendrojo skyriaus vyriausioji specialistė kalbos tvarkytoja Genė Palevičienė

 

 

 


 

Lietuvių kalbos įdomybės

 

Kaip pasaka išplatino žodį „eglutė"?

                                                                

Visi vaikystėje mėgstame skaityti pasakas. Vienas mūsų kalbininkas pasakų pasaulyje užima ypatingą vietą. Kažin ar, skaitydami Anderseno, Haufo, Pero, Grimų pasakas, arabų „Tūkstantį ir vieną naktį", atkreipėme dėmesį, kas šias pasakas išvertė į lietuvių kalbą. Mat vertėjų pavardės rašomos nelabai stambiomis raidėmis ir ne taip jau aiškiai matomoje vietoje. Visas šias pasakas į lietuvių kalbą vertė žymus mūsų kalbininkas akademikas Juozas Balčikonis (1885-1969). Akademikas labai rūpinosi lietuvių kalbos kultūra, jos taisyklingumu. Jis puikiai žinojo, kad kalbos daugiausiai išmokstamavaikystėje.

Pasakas Juozas Balčikonis mėgo versti beveik visą savo netrumpą gyvenimą. Ir šį darbą dirbdamas, jis nemažai bendravo su J. Jablonskiu. Kai pirmojo pasaulinio karo metu gyvendamas Voroneže, Balčikonis išvertė gražiąją Anderseno pasaką apie eglutę, iš pradžių jis nežinojo, kaip ją pavadinti, mat šis vaikų taip mėgstamas daiktas vienur buvo vadinamas eglele, kitur - eglaite. Jablonsko patartas, J. Balčikonis pasaką pavadino „Eglute". Jablonskis Balčikonio išverstą pasaką įdėjo į savo chrestomatiją. Pasaka ir tokia eglutės pavadinimo forma paplito po visą Lietuvą, ir dabar turbūt niekam ir į galvą neateina, kad šis žvakutėmis ir blizgučiais papuoštas medelis kada nors buvo kitaip vadinamas.

 

Parengta pagal A. Sabaliausko knygas „Šimtas kalbos mįslių" (Vilnius, 2001), Žodžiai atgyja" (Vilnius, 1980)


Kaip atsirado žodis „abėcėlė"?

 

          Abėcėlė - visos kurio nors rašto raidės, sudėtos tam tikra tvarka, elementorius; kokio nors mokslo pradžia, pagrindai.

          Šio žodžio kilmė turbūt kiekvienam aiški - tai trijų pirmųjų mūsų raidyno raidžių vardai - a, bė, cė. Tokį žodį randame jau pirmajame lietuviškame žodyne - Konstantino Sirvydo „Dictionarum trium lingvarum" (1642 metų leidime). Lenkų kalbos žodį Obiecadlo ir lotynų kalbos žodžius Elementa puerorum (pažodžiui „vaikų raidės"), primae literae (pažodžiui „pirmosios raudės") jis pažodžiui išvertė abėcėlė. Formantas -lė šiame žodyje jau ne koks raidės pavadinimas, o lietuviška priesaga, primenanti lenkišką lo.

                             Parengta pagal Algirdo Sabaliausko knygą „Iš kur jie?" (Vilnius, 1994, p. 7)

 

 

Iš kur atėjo žodis „knyga"?

 

          Mūsų žodis „knyga" - skolinys iš slavų, plg. baltarusių кніга, rusų книга, čekų kniha, bulgarų книга, lenkų księga (fonetiką pakeitė patys lenkai). Kaip atsirado toks žodis slavų kalbose, nėra aišku, nors aiškinimų daugybė. Veikiausiai tai senas kultūros skolinys, atkeliavęs iš Rytų kalbų. Galimas daiktas, jog tai per tiurkų kalbas atėjęs kinų žodis k‘üen „ritinys".

Parengta pagal Algirdo Sabaliausko knygą „Iš kur jie?" (Vilnius, 1994, p. 162)

 

Kas sugalvojo lietuviškus savaitės dienų pavadinimus?

 

          Senesni žmonės turbūt dar gerai atsimena, kad lietuviai savaitės dienas dažnai vadino slaviškos kilmės žodžiais: panedėlis, utarnykas, sereda, četvergas, pėtnyčia, subata, nedėlia. Tik tokie pavadinimai randami ir senuosiuose mūsų kalbos paminkluose.

          Visus šiuos pavadinimus lietuviškais (pirmadienis, antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis, penktadienis, šeštadienis) pakeitė Jonas Jablonskis. Galima spėti, kad mūsų kalbininkui čia galėjo turėti įtakos latvių kalba. 1889-1896 m. J. Jablonskis gyveno Jelgavoje, dirbo šio miesto gimnazijoje, artimai bendravo su latvių kultūros veikėjais, gerai išmoko latvių kalbą. Nuolat girdėdamas, kad jie savaitės dienas latviškai vadina pirmdiena, ortdiena, trešdiena nusprendė, kad ir lietuviams geriau tiktų savi, iš skaitvardžių sudaryti pavadinimai, negu slaviški skoliniai.

          Tačiau septintosios dienos pavadinimas latvių ir lietuvių kalbose skiriasi. Nusižiūrėjus į latvių svetdiena „sekmadienis", lietuviams reikėtų sakyti šventadienis. Tačiau šiuo žodžiu lietuviai vadina ne tik sekmadienį, bet apskritai kiekvieną šventę. Iš skaitvardžio septintas J. Jablonskis dienos pavadinimo nedarė, nes jis būtų gana griozdiškas, o ekonomija kalboje irgi svarbus dalykas. J. Jablonskis pasirinko skiemeniu trumpesnį, nors jau baigiantį nykti skaitvardį sekmas. Čia tam tikrą vaidmenį galėjo suvaidinti jau ir pačiuose mūsų pirmuosiuose raštuose vartojamas iš skaitvardžio formos sudarytas šventės pavadinimas Sekminės. Dar porą žodžių apie sekmą. Vietoje dabartinių septintas, aštuntas senuosiuose mūsų raštuose ištisai buvo vartojamas tik sekmas ir ašmas. Šios formos gražiai sutinka su kitų indoeuropiečių kalbų atitinkamų skaitvardžių formomis.

          Parengta pagal Algirdo Sabaliausko knygą „Iš kur jie?" (Vilnius, 1994, p. 305, 306, 307)

 

varena.lt paskelbtą informaciją galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur tik nurodžius varena.lt interneto svetainę kaip šaltinį.
senrude
s
Grįžti į pradinį puslapįEl. paštas
Apklausa

Ar reikėtų pertvarkyti eismą Varėnos miesto Vytauto gatvėje, vietoje dviračių juostų, įrengiant dviračių taką?

 
 
 
s

Savivaldybės biudžetinė įstaiga, Vytauto g. 12, 65184 Varėna, tel. (8 310) 31 500, faks. (8 310) 51 200, el.p. info@varena.lt.
 Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188773873

s

Sprendimas: Fresh Media
Naudojama EasyWeb 3.0 sistema